Save, kaip individą, identifikuoti pradedame jau nuo ~3 m amžiaus. Tada suvokiame, kad valgau AŠ, o ne MES su mama, kad eibių krečiu tai tik AŠ, o mama tik prisiima kaltę ir iki beveik paauglystės kalba daugiskaita... Ir jai tuomet (dažnu atveju) būna skaudu susitaikyti, kad jos kūnas ir kraujas jau seniai įgavo atskiros asmenybės formą ir statusą, ir jau laikas pripažinti jo(s) individualumą.
Tačiau kada iš tiesų tampame individais?
Ir kada pagaliau ateina ta išsvajotoji ir nekantriai visur ieškota meilė sau?
Manau, kad ji labiausiai sužydi (ir visai ne narcizo pavidalu!!) kai imame save pilnai pažinti ir pripažinti. Tuomet ateina suvokimas, kuria linkme sukti savo gyvenimo šturvalą (nes gi šiomis dienomis galimybės neribotos) ir kaip save atvaizduoti aplinkinių akyse. Juolab, kurie artimųjų lūkesčiai verti 5-mečio plano, o su kuriais atsisveikinti vos juos išgirdus/išvydus.
Tada, galiu drąsiai pareikšti, atsiranda tvirtas pagrindas po kojomis (net jei jis kruizo po pasaulį denis) ir veidą nušviečia palaiminga išraiška- TAI AŠ- MALONU SUSIPAŽINTI!
Tačiau kada iš tiesų tampame individais?
Ir kada pagaliau ateina ta išsvajotoji ir nekantriai visur ieškota meilė sau?
Manau, kad ji labiausiai sužydi (ir visai ne narcizo pavidalu!!) kai imame save pilnai pažinti ir pripažinti. Tuomet ateina suvokimas, kuria linkme sukti savo gyvenimo šturvalą (nes gi šiomis dienomis galimybės neribotos) ir kaip save atvaizduoti aplinkinių akyse. Juolab, kurie artimųjų lūkesčiai verti 5-mečio plano, o su kuriais atsisveikinti vos juos išgirdus/išvydus.
Tada, galiu drąsiai pareikšti, atsiranda tvirtas pagrindas po kojomis (net jei jis kruizo po pasaulį denis) ir veidą nušviečia palaiminga išraiška- TAI AŠ- MALONU SUSIPAŽINTI!
RSS Feed
