Ar pastebėjai, kad šiuolaikiniame pasaulyje labiausiai apmokestinti (turintys didžiausią tarifą darbo rinkoje) yra mažiausiai visuotinai reikalingi įgūdžiai? T.y., žiaurumas, apsukrumas, smurtas, melas ir pan. O štai kiekvienam gyvybiškai reikalingos savybės- kaip šiluma, artumas, meilė, rūpestis, atsakomybė, globa, yra finansiškai apleistos. Ar tai reiškia, kad jos jau nebevertinamos? Nes konkurenciniu modeliu to pavadinti negalėčiau- juk tikrai rinka šiomis savybėmis nėra perpildyta, kad atsirastų pasiūlos ir paklausos išsikreipimas.
Juk mums taip visiems trūksta artumo, nuoširdumo, meilės. Tik tokioje aplinkoje bet koks gyvis gali klestėti, džiaugtis ir sparčiai augti. Bet darbo rinkoje šios savybės nustumiamos į užribį, pamirštamos, gal tyčia ignoruojamos ir žmogus, pasižymintis jomis, retai kada įvertinamas finansiškai.
Gal jau laikas keisti situaciją?
Juk mums taip visiems trūksta artumo, nuoširdumo, meilės. Tik tokioje aplinkoje bet koks gyvis gali klestėti, džiaugtis ir sparčiai augti. Bet darbo rinkoje šios savybės nustumiamos į užribį, pamirštamos, gal tyčia ignoruojamos ir žmogus, pasižymintis jomis, retai kada įvertinamas finansiškai.
Gal jau laikas keisti situaciją?
RSS Feed
